Viduramžiais užgimusią piligrimystę iki šv. Jokūbo kapo Santjago de Kompostelos mieste Šiaurės Vakarų Ispanijoje XXI a. per metus atlieka apie ketvirtį milijono žmonių. UNESCO saugomas Šv. Jokūbo kelias (Camino de Santiago), tapo vieta, kur susijungia mobilumas ir religija ar tiesiog dvasingumas, mat daugelis keliautojų neišpažįsta jokios religijos ir eidami nenori galvoti apie tikėjimą.
Tad kas juos patraukia? Apie tai lapkričio 29 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Religinio turizmo potencialas Lietuvoje“ kalbėjo Krokuvos Jogailos universiteto dėstytojas dr. Pawełas Plichta, tyrinėjantis Šv. Jokūbo kelio reiškinį.
Europa gimė piligrimams keliaujant prie šv. Jokūbo kapo
Pirmosios piligrimystės Šv. Jokūbo keliu, besidriekiančiu 800 kilometrų nuo Prancūzijos Pirėnų kalnų per visa Ispaniją, prasidėjo dar XI a. 1993 m. jis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o o 2015-aisiais papildytas dar keturiais keliais, einančiais per Šiaurės Ispaniją. Jie laikomi puikiais religinių ir kultūrinių aspektų derėjimo pavyzdžiais.
Europa gimė piligrimams keliaujant į Santjago de Kompostelą, sakė Johannas Wolfgangas von Goethe. „Europos tapatybė per amžius formavosi palaikant ryšius tarp tautų ir kultūrų, jie buvo plėtojami palei kelius, vedančius iš Rytų iki pat pasaulio pakraščio – finis terrae, žemės, esančios Galisijoje, kur mūsų laikais daug piligrimų baigia savo kelionę Jokūbo keliais“, – paaiškina P. Plichta.
Anot legendos, apaštalo Jokūbo palaikai Santjago de Kompostelos katedroje palaidoti, atvežus juos iš Jeruzalės. Tikintieji, keliaudami pagerbti apaštalą, pramynė piligrimų takus, kurie viduramžiais buvo labai populiarūs. Jų žinomumas sumažėjo dėl marų, reformacijos, XVI a. politinių neramumų Europoje. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje į Santjagą atvykdavo vos keletas piligrimų. Per tą dešimtmetį piligriminių kelionių tradicija atgimė. Iki pusantro šimto tūkstančių keliautojų skaičius šoktelėjo 1999 metais. Didelis šuolis užfiksuotas ir 2010 m. – iki 272 tūkst.
Pasak P. Plichtos, be įvairių paveldu besirūpinusių organizacijų, šią tradiciją atgaivinti padėjo ir šv. popiežius Jonas Paulius II. 1982 m. lapkričio 9 d. Santjago de Komposteloje „Europos aktu“ pavadintoje žymioje kalboje jis kvietė jaunus žmones susipažinti su piligrimystės patirtimi.
Praėjusiais metais apsilankė beveik 278 tūkst. Iš piligrimų biuro, kuriame keliaujantieji registruojasi, matyti, kad į šį nuotykį leidžiasi ir nemažai lietuvių, jų skaičius pastaruosius dvejus metus auga. 2016 m. pagal piligrimų biuro duomenis, į Šv. Jokūbo kelią leidosi 660 asmenų iš Lietuvos.
Religija ar turizmas?
Tačiau kas lemia, kad šiais vis pigesnių ir greitesnių transporto priemonių gausos laikais žmonės renkasi eiti pėsčiomis kelis šimtus kilometrų su kuprine ant pečių, pasikliaudami vien savo raumenų jėga?
Anot mokslininko, supaprastintume Šv. Jokūbo kelio populiarumo reiškinį, teigdami, kad siekiama to paties kaip viduramžiais – patenkinti savo religinius poreikius. Pavyzdžiui, atgailauti, dėkoti, prašyti, įvykdyti duotą pažadą. Iš tiesų šie piligrimų keliai yra tapę patrauklia pėsčiųjų turizmo forma, kurią siūlo vis daugiau kelionių agentūrų, remia Europos Sąjungos fondai, vyriausybės ir savivaldybės.
Ar esama įtampa tarp religijos ir turizmo? Keliautojų atsiliepimus, liudijimus, dienoraščius, atsiminimus tyręs P. Plichta teigia, kad vengiama kelionę vadinti turistine. Vartojamos sąvokos „maldininkų kelionė“ arba tiesiog „keliavimas“. „Paradoksalu, kad daugelis keliauja ne dėl religinių poreikių ar net atsiriboja nuo konkrečios religijos. Kai kurie nemato prasmės keliaudami mąstyti apie Dievą ar kelti su tikėjimu susijusius klausimus. Taigi tarp keliautojų yra agnostikų ir ateistų“, – kalba mokslininkas iš Krokuvos. Dažniausiai kelionė apibūdinama tokiais žodžiais kaip autentiškumas, susitikimas su savimi, dialogas, gerumas, atvirumas.
Patirti paprastumą
Pats P. Plichta Šv. Jokūbo keliais Ispanijoje ir Prancūzijoje keliavo tris kartus: „Pirmiausia veda noras patirti autentišką paprastumą, atsisakyti įprastos kasdienybės, atmetant darbo atsakomybių, įspūdžių, informacijos, neigiamų emocijų perteklių. Daugelis tai vadina atsijungimu nuo kasdienybės ritmo.“
Vienas keliautojas savo atsiminimuose rašė: „Mums, čia esantiems, nuo rytojaus nebus svarbi tarptautinė padėtis, valiutų kursai, aš išjungiau telefoną, kai norėsiu pakelti galvą nuo kelio, paskambinsiu pats.“ Laikais, kai didžiausias dėmesys skiriamas materialiems dalykams, Jokūbo keliai suteikia galimybę pabandyti labiau būti nei turėti. Materialūs keliautojų poreikiai apsiriboja daiktais, kurie telpa į ant pečių nešamą kuprinę.
Antras keliautojų išskiriamas aspektas – galimybė apmąstyti savo vidinį pasaulį, susitikti su pačiu savimi. „Nemažai žmonių keliauja po vieną, kad galėtų įvertinti santykius su savimi ir kitais asmenimis. Tai leidžia nauju žvilgsniu pažvelgti į esamą padėtį, nustatyti svarbiausius prioritetus. Kita vertus, toks keliavimo būdas leidžia atsiverti sutiktam pakeleiviui“, – komentuoja mokslininkas. Kelyje susitikus kitą, galima patirti tai, apie ką rašė dialogo filosofai: tokiomis akimirkomis gaila laiko nereikšmingiems žodžiams, norisi kalbėti apie esminius dalykus – dėl ko skaudu, kas teikia džiaugsmo tiek kelionėje, tiek asmeniniame gyvenime. Anot P. Plichtos, atviras keliautojų nuoširdumas iš pradžių stebina ir glumina.
Jokūbo keliais Lietuvoje
Ne visi suinteresuotieji pasiryžta keliauti iki Galisijoje esančios Šv. Jokūbo šventovės. Dalis žmonių susipažįsta su šiuo viduramžiais užgimusiu reiškiniu savo regione. „Dėl to naudinga remti ir skatinti iniciatyvas, skirtas nustatyti ir pažymėti šio kelio maršrutus“, – sako P. Plichta, atkreipdamas dėmesį į Kretingoje prasidedantį Pamario kelią, nuvedantį į Gdanską, kur susijungia su Šiaurės Lenkijos keliu.
Europos šalys dažnai turi savo Jokūbo kelius, vedančius Santjago link, pavyzdžiui, prancūzų – Chemin de Saint Jacques, vokiečių – Jakobsweg, britų – Saint James ways, belgų ir olandų – Jacobsroute.
2016 metų birželį Lietuva priimta į šiais keliais visoje Europoje besirūpinančią Europos šv. Jokūbo kelio federaciją. Pasak praėjusiais metais įsikūrusios „Camino Lituano“ organizacijos, dabar Lietuvoje yra numatyti penki pagrindiniai Šv. Jokūbo kelių maršrutai bei juose esančių 32 šventovių sąrašas. Daugiau informacijos apie juos.
Romėnai sakydavo: verbum docet exemplum trahit (liet. žodis moko, pavyzdys patraukia). Šis lotyniškas posakis, anot mokslininko, gerai apibūdina šių laikų Camino de Santiago populiarumą. Jo svarbą atspindi ne kokio nors komiteto ar iniciatyvinės grupės sprendimas, o milijonų žmonių, keliavusių į Santjagą, patirtis.
Grįžę keliautojai įvairiais būdais dalinasi nuomone, kad galima gyventi, vadovaujantis kitomis taisyklėmis nei apgaulė, prievarta, naudos siekimas. „Tai vienas reikšmingiausių Camino de Santiago poveikių“, – teigia P. Plichta. Tik įsivaizduokime, sako jis, jei viso pasaulio valstybių lyderiai penkias savaites keliautų Šv. Jokūbo keliu. Tuo metu pasaulyje įsivyrautų taika.
